Imperatoriškųjų pingvinų staigmenos: tai kur gi jie pagaliau peri savo kiaušinius?
Minesotos universitete dirbantys mokslininkai pateikia naujų žinių apie imperatoriškųjų pingvinų gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių klimato sąlygų, skelbia sciencedaily.com. Iki šiol buvo manoma, jog šie pingvinai yra itin sėslūs ir kiekvienais metais perėti grįžta į tą pačią vietą. Visgi, mokslininkai, išanalizavę palydovines nuotraukas skelbia, jog imperatoriškieji pingvinai nėra taip labai prisirišę prie perėjimo vietų, kaip buvo manyta iki šiol.
Tyrimą atlikusi mokslininkų komanda per trijų metų laikotarpį nustatė šešis atvejus, kai imperatoriškųjų pingvinų kolonijos negrįžo perėti į tą pačią vietą, kurioje perėjo praėjusiais metais. Taip pat buvo pastebėta nauja pingvinų kolonija, įsikūrusi Antarktidos pusiasalyje, kuri taip pat gali patvirtinti tai, kad šie pingvinai yra linkę migruoti.
„Iki šiol manėme, jog puikiai pažįstame imperatoriškuosius pingvinus ir gerai suprantame jų elgesį, tačiau palydovinių nuotraukų analizė atvėrė mums akis: apie šiuos pingvinus žinome tikrai ne viską, – teigia tyrimo autorius Michelle LaRue. – Jei iki šiol manėme, kad šie paukščiai kasmet perėti sugrįžta į tas pačias vietas, naujos kolonijos, užfiksuotos iš palydovų darytose nuotraukose, kelia daugybę klausimų. Pingvinai negali atsirasti iš niekur. Tai reiškia, jog jie migruoja ir nėra prisirišę prie vienos, konkrečios vietos“.
Imperatoriškieji pingvinai sulaukia daugybės mokslininkų dėmesio, laikoma, kad tai – viena geriausiai ištirtų pingvinų rūšių. Taip pat jie yra pelnę ir kino žiūrovų simpatijas: imperatoriškieji pingvinai tapo pagrindiniais filmų „Linksmosios pėdutės“ (angl. Happy Feet) ir „Migruojantys paukščiai“ (angl. March of the Penguins) veikėjais.
Vorų evoliucija: vis daugiau vorų išmoksta pagauti ir suvalgyti žuvis (Video)
Vis daugiau vorų išmoksta pagauti ir suvalgyti žuvis, atskleidžia nauji mokslininkų tyrimai. Aštuonkojai padarai aukų lūkuriuoja prie tvenkinių ir ežerų.
Bet tai nėra milžiniški vorai, gyvenantys Afrikoje, Australijoje ar Amerikoje – didelė dalis jų gyvena ir Europoje, rašo mirror.co.uk.
Jau anksčiau buvo žinoma, kad vorai sugeba gaudyti žuvis, tačiau mokslininkų tyrimas rodo, kad taip daro vis daugiau vorų visame pasaulyje.
Ilgus metus rinkusi informaciją jungtinė Australijos ir Šveicarijos mokslininkų grupė, vadovaujama Martino Nyffelerio iš Bazelio ir Bradley'o Pusey iš Vakarų Australijos universitetų, nustatė, kad penkios pagrindinės vorų rūšys maitinimąsi vabzdžiais pakeičia žuvimis.
Laboratorinėmis sąlygomis 300 vorų rūšių valgė žuvis, nors iki tol nebuvo užfiksuota, kad jie tai darytų gamtoje, o tai reiškia, kad vorų maitinimasis žuvimi gali būti kur kas dažnesnis reiškinys, nei manyta iki šiol, skelbiama „PLOS One“ žurnale.
Vorai dažniausiai medžioja žuvis laukdami jų netoli vandens telkinių, tačiau kai kurie jų gali vaikščioti vandens paviršiumi ir panerti, kad pagautų gerokai už save didesnes aukas.
Jie žuvims įšvirkščia mirtiną dozę nuodingų toksinų ir fermentų, o tuomet ištraukia į krantą, kad suvalgytų. Šis procesas gali trukti ir kelias valandas.
Žuvis-prielipa: kibiausia pasaulio žuvis pakelia 12 kartų už save sunkesnį akmenį (Video)
Ar pakeltumėte už save 12 kartų sunkesnį akmenį (jis svertų apie toną)? O jei kelti pabandytumėt burna?
Nes burna, ko gero, vienintelis žmogaus organas, kuriuo galima prisisiurbti prie kito paviršiaus. O štai viena keista Ramiojo vandenyno žuvis prie visokiausių (net ir itin gruoblėtų) paviršių prisisiurbinėja ne burna, specialiu papilvėje tūnančiu siurbtuku. Ir prisisiurbinėja taip, kad ore išlaiko bent 12 kartų už save didesnį svorį.
Stipinpelekių klasės žuvis lotynišku pavadinimu Gobiesox maeandricus tokią siurbtuko jėgą naudoja moliuskų atplėšimui nuo akmenų (šios žuvys minta moliuskais). Įdomu tai, kad siurbtukas funkcionuoja ne tik po vandeniu, bet ir žuviai mirus. Apie tai byloja Vašingtono universiteto tyrėjų atlikto eksperimento rezultatai: 226 gramų svorio žuvis pakėlė 2,72 kilogramo akmenį. Tai – 12 kartų viršija gyvūno svorį.
Jei tokio galingumo siurbtukais galėtume padengti savo delnus, ant Rašmoro kalno uoloje iškaltų keturių JAV prezidentų viršugalvių plikomis rankomis galėtume užkopti net ir per stipriausią audrą.
