Žemiškosios faunos perspektyvos: karvės dydžio žiurkės
Vieną dieną žiurkės gali užimti reikšmingą Žemės rūšių populiacijos dalį ir išaugti didesnės už karves, prognozuoja Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkas Janas Zalasiewiczius. Bauginamas scenarijus tikrove gali tapti, kai ateis metas išmirti didiesiems žinduoliams.
„Gyvūnai laikui bėgant evoliucionuos ir įgis tokį pavidalą, koks jiems suteiks daugiausiai galimybių išgyventi ir atsivesti palikuonių“, – tvirtina geologijos daktaras J. Zalasiewiczius.
Pavyzdžiui, Kreidos periodu dominavo gigantiški dinozaurai, o dabar planetoje dominuojantys žinduoliai tada buvo labai maži – pelės ar žiurkės dydžio. Taip buvo todėl, kad dinozaurai buvo okupavę didesnes ekologines nišas. Ir tik tada, kai dinozaurai išmirė, žinduoliai pradėjo vystytis į aibę įvairiausių formų.
„Jei būtų duota pakankamai laiko, žiurkės, ko gero, dydžiu prilygtų kapibaroms (didžiausiems planetos graužikams, kurių suaugęs individas gali sverti ir 80 kg), – pasakoja J. Zalasiewiczius. – O jei ekologinės nišos netikėtai ištuštėtų, žiurkės galimai išaugtų dar didesnės.“
Mokslininkai pabrėžia, kad daugelis delfinų mirė jūroje be išorinių sužeidimų arba buvo aptikti mirštantys paplūdimiuose.
Pastarosiomis savaitėmis šiaurinėje Peru pakrantėje buvo rasta apie 500 negyvų ar mirštančių delfinų, šeštadienį informavo Peru žiniasklaida. Kaip praneša Peru jūros tyrimų institutas, dėl šios masinės delfinų žūties buvo sudaryta speciali tyrimų grupė, kuri tirs situaciją ir bandys išsiaiškinti nelaimės priežastis.
Peru žvejai pranešė, kad delfinai dažnai įsipainioja į jų tinklus ir dėl to neretai žūva. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad daugelis delfinų mirė jūroje be išorinių sužeidimų arba buvo aptikti mirštantys paplūdimiuose. Anot vietos gamtos apsaugos organizacijų, viena iš versijų, kodėl žuvo šimtai delfinų – apsinuodijimas toksiškais dumbliais.
Peru žinybos susirūpino jūros žinduolių masine žūtimi, kadangi šiuo metu, kai pietų pusrutulyje tebėra vasara, delfinai dažniau migruoja į pakrantes gaudyti sardinių ir daugintis. Baiminamasi, kad žūčių gali būti dar daugiau.
Delfinai dažnai išplaukia į krantą ir mokslininkai niekaip neranda paaiškinimo, kodėl. Dažniausiai į sausumą delfinai iššoka vasaros mėnesiais, kai delfinų būriai aktyviai migruoja. Tačiau tikslios šių masinių banginių būrio savižudybių priežastys mokslo pasauliui nėra žinomos. O betikslės mirtys vyksta įvairiuose Žemės rutulio taškuose.
Dažniausiai jei vienas kuris delfinas iššoka ant kranto, kiti būrio nariai mėgina jam pagelbėti. Specialistai, kuriems pavyksta pakrantėse surasti nusilpusius, nudegimus saulėje patyrusius delfinus, grąžina žinduolius į jūrą, tačiau po kurio laiko jie vėl nepaaiškinamai metasi į krantą.
To nebuvo jau beveik 100 metų: atrasta visiškai nauja delfinų rūšis (Video)
Brazilijoje mokslininkai atrado naują upinio delfino rūšį – aragvajinį delfiną (angl. Araguaian boto). Paskutinį kartą žmonija tokiu atradimu džiaugėsi beveik prieš 100 metų.
Genetiniai tyrimai parodė, kad šie delfinai atsiskyrė nuo savo upinių giminaičių prieš 2 milijonus metų. Dabar jie gyvena Aragvajos upėje, kuri jau nebėra Amazonės intakas ir izoliavosi nuo jos baseino panašiu metu, kai aragvajinis delfinas atsiskyrė nuo savo protėvių. Buvo nustatyta, kad jais naujoji rūšis dalinasi su Amazonės upės delfinais – Inia geoffrensis. Pastarieji yra vieni iš penkių tikrųjų upinių delfinų tipų, kurie pripažinti rečiausiais ir labiausiai nykstančiais gyvūnais pasaulyje.
Paskutinį kartą nauja delfinų rūšis buvo atrasta 1918 metais Kinijoje. Ji išnyko maždaug 2006 metais. Pasak Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos („International Union for Conservation of Nature“), trys iš keturių prieš tai žinomų upinio tipo delfinų yra ant išnykimo ribos. Mokslininkai paskaičiavo, kad Aragvajos upės delfinų yra likę tik apie 1000, todėl jie siūlo šią rūšį įrašyti į „pažeidžiamiausiųjų“ sąrašą, kad būtų sumažintos aplink vykstančių nevaldomų statybų bei hidroelektrinių veiklos grėsmės.
Nors aragvajiniai delfinai atrodo labai panašios išvaizdos į savo „pusbrolius“, plaukiojančius Amazonės ir Bolivijos upėse, tačiau genetiškai jie skiriasi pakankamai, kad būtų pripažinti skirtingų rūšių individais.
