Ežiai tik iliustracijose vaikų knygelėse draugiški ir mieli – nešioja grybus ir obuolius ant savo spyglių. Gamtoje jie bebaimiai medžiotojai, o grobis nuo jų negali pasislėpti net vandenyje. Svarbu žinoti, kad ežiai turi vieną silpnybę – per daug susibičiuliavę su žmogumi, jie atgal į gamtą grįžti nebegali.
Vasaros vakarais tikriausiai ne vienas esate sutikęs šmirinėjantį ežį ar mažą ežiuką. Mieli gyvūnėliai nesunkiai leidžiasi paimami į rankas, o patiekus dubenį pieno ar atpjovus dešros gabalą – mielai sudoros vaišes. Tačiau tos vaišės gali būti pražūtingos, kaip ir perdėtas žmogaus dėmesys.Lietuvos gyvūnų globėjų draugijos Kauno skyriaus direktorius Karolis Masilionis pagal specialybę yra kinologas, bet per 35 darbo metus susidūrė su tiek gyvūnų, kad drąsiai gali kalbėti ir apie ežius. Jo teigimu, ežių, kokie jie bebūtų mieli, geriau neliesti ir nelepinti.
„Jei radai mažą ežiuką, tai geriau jį ten ir palikti. Jo tėvai bus kur nors netoliese ir jį atras. Net ir trumpam paėmus ežiuką į rankas – tėvai jo neatpažins ir nebeprims dėl žmogaus kvapo“, – sakė K. Masilionis.
Nereikia liestis ir prie rastų suaugusių ežių. Jie, kad ir mielai laka pieną, bet jis dėl laktozės yra kenksmingas ežiams. K. Masilionis buvo griežtai prieš gyvūnų nešimąsi namo, bet jei jau taip atsitinka ir, pavyzdžiui, našlaičius norite užauginti patys, rekomendavo neduoti jiems ir kito žmonių maisto.
„Net ir trumpai su žmogumi pabuvę ežiai nebeprisitaiko prie gamtos. Jei jau paėmei – tai neškis namo ir turėk visą laiką. Tik negalima jų girdyti pienu ir šerti rūkyta mėsa. Jei jau jį turi, tai maitinti reikia žalia mėsa. Rūkyta jau kenkia šunims ir katėms, o ežys iš viso yra laukinis gyvūnas“, – kalbėjo specialistas.
Spalio – lapkričio mėnesiais dauguma ežių užmiega žiemos miegu. Žiemos miego metu sulėtėja fiziologiniai procesai, kūno temperatūra nukrenta 5-6 laipsniais. Pavasarį, kovo – balandžio mėnesiais, kylant temperatūrai, ežio širdis ima plakti tankiau. Miego metu organizmas naudoja sukauptas riebalų atsargas, visi gyvybiniai procesai veikia labai taupiu režimu: sulėtėja medžiagų apykaita, kvėpavimas, širdies plakimas, nukrenta kūno temperatūra. Šis procesas vadinamas hibernacija. Ežiai prabunda, kai aplinkos temperatūra pakyla iki 15 laipsnių. Stipriai atšilus žiemos metu, ežiai taip pat gali prabusti.
Radus tokį prabudusį ežį, vieni gamtininkai rekomenduoja gyvūną patalpinti į vėsias ūkines patalpas ir tikėtis, kad jis vėl pasiners į žiemos miegą, bet K. Masilionis buvo įsitikinęs, kad to nereikia daryti.
„Reikia palikti ten, kur radai. Gyvūnas ras būdą išgyventi. O jei jau parsinešei, reikės turėti jį visą gyvenimą“, – kalbėjo K. Masilionis.
Gyvūnų globėjas pasakojo, kad ežius namie laikantys žmonės džiaugiasi – peles gyvūnai gaudo daug geriau nei katės. Tačiau laukiniai gyvūnai nėra tokie, kurie gali pasisvečiuoti trumpam ir į gamtą grįžti kaip buvę.
Jų nebepriima gentainiai, jie nebesibaido savo natūralių priešų. Nors savo biologinėje nišoje gyvačių nuodams atsparūs ežiai yra tikras siaubas, bet jie yra lengvas grobis lapėms, barsukams ir šeškams. Šie juos suryja su visais spygliais.
Gamtos grimasos: iš katės nasrų ištrūkęs burundukas grįžo ir puolė plėšrūnę (Video)
Kai matome vaizdelį, kaip katė neša nasruose suglebusį kūnelį su nukarusia uodega, vargu ar norisi likti šalia ir stebėti, kaip rainė pietaus. Tačiau šįkart katę nufilmavęs vyras įamžino linksmą vaizdelį, sparčiai populiarėjantį vaizdo klipų portale youtube.com
Vos ištrūkęs iš katės nasrų drąsus žvėrelis apsigręžė ir puolė plėšrūnę.
Tada šokčiodamas mikliai teškia kelis smūgius kojomis į tuos pačius nasrus, iš kurių ką tik ištrūko.
Galiausiai mažylis peršoka per katę. Ši dar bando jį gaudyti, paraičioja, tačiau burundukas, jausdamas, kad jau atsikeršijo už patirtą siaubą, nuskuodžia lauko keliuku tolyn.
Lankytojų dosnumas sargdina zoologijos sodo gyvūnus
Vienkartinės nosinaitės, balionų likučiai, ledų pakuotės, centai, sagos, popierius, lankstinukai – tai tik dalis žmonių kišenių turinio ar nereikalingų daiktų, kuriuos Lietuvos zoologijos sodo lankytojai meta į gyvūnų voljerus. Ten patenka ir bulvių traškučiai, saldūs ir sūrūs spragėsiai, ledai, batonas, sausainiai, saldainiai. Visa tai keliauja ne tik į žoliaėdžių, bet ir į plėšrūnų narvus.
Visi Lietuvos zoologijos sodo gyvūnai yra gimę nelaisvėje ir nuo mažens susiduria su žmogumi. Jis šiems gyvūnams ir maitintojas, ir globėjas, juo gyvūnai besąlygiškai pasitiki. Išmokę pasitikėti prižiūrėtoju, jie tiki ir zoologijos sodą lankančiais žmonėmis. Gyvūnai smalsūs ir mielai ima tai, ką jiems žmogus duoda.
Vos prieš mėnesį Lietuvos zoologijos sode apsigyvenęs prižiūrėtojų ir lankytojų iš karto pamėgtas juodasnukis aviukas Teodoras ne kartą po savaitgalio negalavo. Nors jo voljeras toli nuo lankytojų, tačiau šie vis tiek įsigudrina pavaišinti mažylį netinkamu maistu. Nuo dosnių lankytojų kaskart kenčia ir žirafos. Kaip liūdnai juokauja prižiūrėtojai, jei sode buvo gera diena ir jį aplankė daug žmonių, tai žirafų Gudručio ir Solo laukia sunki naktis ir pilvo skausmai.
Taip pat gausiai lankytojų šeriamos kamerūninės ožkos ir jų mažyliai, neapeina žmonės netinkamo maisto nepasiūlę beždžionėms, net ruoniui, kuris minta tik žuvimi, meta sausainius ar net žoles.
Dabar Lietuvos zoologijos sode gyvena daugiau kaip 2 000 gyvūnų. Jie atstovauja 207 rūšims. Kiekvienam gyvūnui sudarytas atskiras maisto racionas. Pavyzdžiui, žirafa kasdien gauna 55–66 kg maisto, kurį sudaro šienas (30 kg), morkos (3,5 kg), kombinuotas pašaras žirafoms (2,5 kg), bananai (1,5 kg), žolės ir liucernos granulės, avižiniai dribsniai, sėlenos, sėmenys, malti kukurūzai, svogūnai, bulvės, petražolės, obuoliai ir kt.
Kamerūninė ožka per dieną gauna 5–6 kg jai skirto maisto, kurį sudaro šienas, morkos, burokai, bulvės, žolė, kombinuotas pašaras ir kt. Zoologijos sodo darbuotojai užtikrina, kad nė vienas gyvūnas sode nebadauja. Štai kapucinai, sveriantys nuo 1,1 iki 4,8 kg, per dieną gauna daugiau kaip kilogramą maisto: bananų, vynuogių, kivių, persikų, slyvų, spanguolių, razinų, įvairių uogienių, medaus, riešutų, įvairių kruopų, makaronų, mėsos, kiaušinių, varškės, jogurto, geria natūralias sultis, pieną, net kavą ar arbatą.
Suprasdami žmonių norą kiek įmanoma labiau prisiartinti prie gyvūnų ir norėdami kuo arčiau lankytojų pritraukti gyvūnus, kad lengviau ir geriau galima būtų juos apžiūrėti ir stebėti, prižiūrėtojai maistą gyvūnams padeda prie voljerų kraštų. Zoologijos sode taip pat organizuojamas viešas nepavojingų gyvūnų šėrimas. Galima stebėti, kaip šeriami korsakai, meškėnai, lankytojams leidžiama įmesti žuvį ruoniui Kajui, žiūrėti, kaip maistas „slepiamas“ beždžionių voljeruose ir kaip jos ieško skanėstų. Dažnai prie gyvūno voljero nurodyta, kuo jis minta.
Papildomas gyvūnų šėrimas nesveikais produktais ir ypač nevalgomais daiktais sukelia gyvūnams dideles kančias ir skausmus. Gyvūnams nuodinga ar net pražūtinga gali būti ir sodo teritorijoje auganti žolė, susargdinti gali gėlės ar medžių šakelės.
